Kai rudeniui įsismarkavus labai pristingam šilumos, naujasis ARTUMOS numeris kreipia skaitytojų žvilgsnį į ten, kur tos šilumos ir dar kai ko, labiau esmingo, ieškoti. Tai bendruomenė ir bendrystė, o per ją – ir nesavanaudiška vieni kitų parama.

Betgi šitai giliausioje mūsų esybėje tarsi Mozės plokštėj kalte iškalta! Argi lengva ką nors pridurti prie to, kad pradžių pradžioje jau buvom pašaukti būti ne po vieną, o ir dabar kas sekmadienį esam meiliai kalbinami: „Broliai, sesės...“?

Tačiau vartydami spalio ARTUMĄ netruksime pajusti, kaip vis dėlto smagu ir gerus dalykus, ir skambius žodžius vis iš naujo pablizginti, kad jie vėl sužėrėtų kaip naujas skatikas: apie savanorystės plėtrą Lietuvoje ir pasaulyje; apie džiaugsmą atrasti gerą savijautą ir netgi profesinę naudą dirbant be atlygio; apie rimtą ateitininkų pasiryžimą per 30 metų įveikti nemeilės problemą Lietuvoje – t. y. įvaikinti visus beglobius vaikus; apie solidarumą su likusiais Sibiro kapinėse; apie palydėjimo bendrystę iki pat žmogaus mirties – visa tai ir dar daugiau atradimų laukia spalio ARTUMOJE.

Čia pat ir naujai – solidarumu! – spindinti trijų dieviškųjų Asmenų bendrystė, ir A. Rubliovo ikona Trejybė su laisva vieta... mums! Ir netgi toks „kietas“ lietuviškas priežodis „ne mūsų kiaulės, ne mūsų pupos“ tuoj pat, mūsų akyse, gėdingai pralaimi, tautiečiams solidarizuojantis su škvalo išverstame miške įkalinta šeima. Spalio numeryje rasime poeto ir vertėjo A. Gailiaus naujai išverstą šv. Pranciškaus maldą (ar šiandien tikrai alkte alkstame to, ko maldaujame?); sužinosime, kada sakome: „tai yra mano kūnas, kurio tau neatiduodu“ ir „tenebūna man, kaip tu pasakei“... Ir gal pradžiugsime, kad vaikas savo gyvenime jau sutiko kunigą, kuriam jo bendruomenė – didžiausias turtas.

Tie, kas mėgsta pasižvalgyti po svečias šalis, su naujuoju ARTUMOS numeriu pabuvos lietuvaitės akimis pamatytoje Kalkutoje, kurios begalinį skurdą – be skambių žodžių – kitados pasiryžo mažinti palaimintoji Motina Teresė. Arba išgirs, kad kažkur Peru tarnauja lietuvaitė – Motinos Teresės sesuo. Ir Lietuvoje spalio ARTUMA padės atrasti vietų, kur indus plauna net kardinolai ir „kur mylimi visi“. Na ir kas, kad ten besišildantis vargeta vis tiek nepatenkintas: girdi, čia „tik kiek geriau“ nei kalėjime.

Kaip rašo kun. K. Brilius MIC, „kiekvienas esame savaip silpnas, bet kiekvienas, paliestas tarnaujančios ir supratingos artimo meilės, stiprėjame“. O pasak kun. A. Kazlausko, „pasirodo, būti panašiam į Dievą, būti Jo paveikslu – tai bendrauti“.

Dalė Gudžinskienė